Vilkų Irštva
Prisijunk arba registruokis, visada tavęs laukiame.
Į mūsų šeimyną būsi priimtas ir tu Wink)



 
rodiklisPortalCalendarDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti
Hey! Vilkai !!! Jums kiekvienam sukurtas dienorastis! Laukiu daugiau pasiulymu !

Share | 
 

 Natūralūs rankų darbo klasikiniai Indijos smilkalai ir truputis žinių apie juos

Go down 
AutoriusPranešimas
Faira's wolfyy
Sanitaras
Sanitaras
avatar

Pranešimų skaičius : 262
Join date : 2011-08-24
Age : 19
Miestas : Koks kam skirtumas? A?

RašytiTemos pavadinimas: Natūralūs rankų darbo klasikiniai Indijos smilkalai ir truputis žinių apie juos   Kv. 26 07 2012 - 11:21

Natūralūs rankų darbo klasikiniai Indijos smilkalai ir truputis žinių apie juos

20
a. natūralisto Tomo Luiso darbuose skaitome apie pažinimą: „Uostymas
kažkuo yra panašus į patį mąstymą. Tą akimirką, kai kažką suvokiame,
galime pajusti kaip dirba protas, pasiųsdamas mintį tarsi kvapą iš
vienos smegenų vietos į kitą, atverdamas begales saugyklų,
pasibelsdamas į smegenų centrus vieną po kito – atpažinimų, senų
prisiminimų, ryšių, santykių. Uoslės ląstelės elgiasi panašiai arba
visiškai taip pat kaip ir smegenų ląstelės.“ Mokslininkas sako, kad
mums gal dar prisireiks šimtmečių, kad pasiektume pilną, supratingą,
sąmoningą kvapo suvokimą. Tačiau treniruotis galime jau dabar. Viena
maloniausių, įdomiausių kvapo patirčių yra smilkalai ir jų smilkymas.

Tam, kad lengviau įsisąmonintume kvapą, mums gali padėti tyrinėjimas kaip uoslė tarnauja konstruojant visatos modelį. Onges kosmologija siūlo tokio „olfaktorinio mąstymo“ paradigmą.

Smilkalų visuomenė

Bengalijos įlankoje Mažosiose Andamanų salose gyvena medžiotojų ir rinkėjų gentis – onges. Jiems kvapas yra pagrindinis tarpininkas laikui, erdvei ir asmenybei suvokti. Kvapas onges
žmonėms yra gyvybinė jėga, kuri įdvasina ir suteikia gyvybę viskam kas
gyva, visoms organinėms būtybėms. Naujagimis, sakoma, įgyja truputėlį
kvepalų/kvapo. Augdamas žmogus ugdo savo olfaktorines galimybes. Kvapą,
kurį žmogus išskleidžia aplinkui save per dieną, sakoma, jo dvasia
surenka naktį, kai žmogus miega, ir grąžina atgal į kūną, tuo būdu
padarydama įmanomu tolesnį jo gyvenimą. Mirtis ištinka, kai žmogus
praranda savo kvapą – ar susirgęs, ar ištikus nelaimingam atsitikimui,
ar tiesiog dėl to, kad jo kvapą susiurbė kvapus medžiojanti dvasia.
Miręs žmogus pavirsta bekvape ir neorganine dvasia, nuolat ieškančia
gyvųjų kvapo, tam, kad galėtų atgimti. Visas onges gyvenimas yra paremtas uoslės vystymu/si. Iš tiesų, onges žodis „augti“, genekula, reiškia „palaikyti/vystyti kvėpavimą“.

Onges
gyvenimas yra nuolatinis uoslės slėpynių žaidimas. Jie persekioja
gyvūnus pagal kvapą ir nuolat stengiasi paslėpti savo kvapą, tiek nuo
medžiojamų gyvūnų, tiek nuo dvasių, kurios medžioja pačius onges. Žodis „medžioti“ gitekwabe onges kalboje reiškia „išlaisvinti kvapą, ir taip nulemti mirties įtekėjimą“. Žodis „medžiotojas“ yra gayekwabe, arba „tas, kuris tvirtai laiko savo kvapą“.

Kad tvirtai laikytų savo kvapą, onges
naudoja įvairias technikas. Gyvenimas bendruomenėje, tikima, sujungia
individualius kvapus ir sumažina galimybę alkanoms dvasioms juos
užuosti.

Onges savo kvapą slepia dūmų pagalba. Keliaudami kaip grupė iš vienos vietos į kitą, onges
rūpestingai eina vienas už kito ir už savo vado nugaros, kuris nešasi
smilkstantį pagalį, jo dūmai uždengia visų einančių iš paskos
asmeninius kvapus, juos sumaišo ir supainioja dvasias, kurios
persekioja atskirus žmones, norėdamos užgrobti jų kvapą. Dėl tos pačios
priežasties onges gyvenvietėse nuolat kūrena ugnį. Onges namuose irgi nuolat tvyro dūmai, kylantys nuo įvairiausių smilkomų augalų. Ugnį onges vertina ne pagal tai, kokia ji karšta, ar kokia ryški, o kiek dūmų iš jos kyla. Dūmai onges neatsiejami nuo kvapo. Jie užuodžia net ir saulės kvapą, ir tiki, kad saulė gamina nematomus dūmus.

Kvapo sklidimą iš kūno onges
sumažina nutepdami save moliu. Molis, tikima, pririša kvapą prie kūno,
kai tuo tarpu kiti piešiniai ir ornamentai ant kūno keičia skleidžiamo
kvapo kryptis ir būdus. Pavyzdžiui, onges jaunuolis, ką tik
baigęs puoštis piešiniais ant kūno, sako: „šitas molio piešinys - geras.
Aš jaučiu kaip mano kvapas sklinda lėtai ir zigzagais lyg gyvatė.“

Erdvę onges
suvokia ne kaip statišką sritį, kurioje yra daiktai, bet kaip nuolat
kintantį aplinkos srautą. Olfaktorinė erdvė nuolat kinta; ji gali būti
mažiau intensyvi, labiau intensyvi, priklausomai kiek tuo metu yra
stipriai kvepiančių substancijų, tokių kaip šerno ar kiaulės mėsa, ir
kiek jų atneša vėjas iš kitur. šitie kvapai, tikima, privilioja tiek
kenksmingas, tiek naudingas dvasias. Ne fizinės erdvės užkariavimas
savo kvapo plėtimu, o nuolatinės kvapios aplinkos palaikymas yra
didžiausias onges rūpestis. Onges „kvapovaizdis“ ne pastovi, bet kaip tik labai taki struktūra, kuri gali keistis priklausomai nuo atmosferos ir metų laikų.

Onges kalendorių rašo
pagal tai, kada išsiskleidžia kvepiantys augalai džiunglėse. Jie metų
periodus vadina vardais gėlių, kurios tuo metu žydi ir skleidžia
ryškiausią kvapą. Onges metai yra kvapų kaitos ciklas, jų kalendorius yra „kvepalų kalendorius“.

Onges
metų laikų ciklas dar priklauso nuo vėjų, kurie pučia įvairiomis
kryptimis, atnešdami kvapus, juos išsklaidydami, o taip pat atnešdami
ir kvapų išalkusias dvasias.

Laikas ir erdvė onges žmonėms įgauna prasmę kartu su vėjų ir dvasių, žmonių ir gyvūnų judėjimu ir jų kvapais.

Kad ši kultūra paremta uosle netikėtai suvokė Indijos etnografas Vishvajit‘as Pandya, gyvendamas kartu su onges, kai vieną dieną jo oficialus salos žemėlapis pasirodė bevertis. Kai jis pasiskundė draugui iš onges
genties, jog tai, ką jis mato saloje, niekaip nesutampa su jo
geografiniu žemėlapiu, tas draugas atsakė: „Kodėl tu tikiesi pamatyti
tą pačią erdvę, kai tu judi? Mes galime tik tikėtis, kad galų gale
pasieksime tą vietą į kurią keliaujame. Visos vietos erdvėje nuolatos
keičiasi. Įlanka niekada nebūna ta pati; ji platėja ir mažėja, nes
mangrovių miškai auga ir nuolat keičia įlanką. Potvyniai ir atoslūgiai
keičia pakrantę ir įlankas... Jūs negalite prisiminti kaip ta vieta
atrodo. Jūsų žemėlapis meluoja. Vietos keičiasi. Ar jūsų žemėlapis
kalba apie tai? Ar jūsų žemėlapis sako, kada upė išdžiūvusi, o kada ji
putoja ir veržiasi iš krantų? Mes prisimename kaip nueiti ir grįžti
atgal, bet ne vietas, kurios yra kelyje pirmyn ir atgal.

Erdvė yra tokia pat netiksli ir kintanti kaip ir kvapas, kuris įdvasina ir suteikia gyvybę onges
pasauliui. Laikas taip pat yra olfaktorinis produktas, prarandamas ir
įgyjamas. Tokios olfaktorinės kosmologijos neįmanoma atspindėti
žemėlapiu ar kalendoriumi – ji gali būti tik įkvepiama, užuodžiama ir
kvepianti.

Onges
mums gali atrodyti kaip kažkoks išskirtinis arba labai neįprastas
atvejis, nes tie žmonės naudoja kvapą ir uoslę kaip pagrindinę atramą
pasaulyje. Tačiau šios „grynosios“ smilkalų kultūros atspindžių galime
pamatyti, praktiškai, visose iki šiol pasaulyje egzistuojančiose
kultūrose. Netgi tokioje „bekvapėje“ ir chemiškai išsterilizuotoje,
kokia yra šiandien mūsų vakarietiška kultūra, mes vis dar smilkome.

Dvasinis, gydomasis ir kosmetinis smilkalų poveikis

Smilkymas ir smilkalai yra sudėtingas
kultūrinis reiškinys, todėl apie juos prirašyta tiek daug įvairių būtų
ir nebūtų dalykų. Populiarioje literatūroje nuolat kartojama, kad
smilkalai pirmiausiai yra „dievų maistas“, t.y. smilkalus nuo seniausių
laikų žmonės degino kaip atnašas dievams, ritualų, religinių, maginių
apeigų metu, Indijos jogai ar budistų vienuoliai juos naudoja
kontempliacijų ar meditacijų sustiprinimui, tačiau daug rečiau
užsimenama, jog dažnai smilkoma medicininiais, higienos, kosmetikos ir
net gi kulinariniais sumetimais.

Grynųjų dervų ir kvapiųjų sakų
deginimas siekia seniausius žmonijos istorijos laikus, tačiau smilkalai,
kaip mes juos įpratę naudoti, t.y. smilkalų lazdelės, yra vėlyvas
reiškinys - 19 a. antroje pusėje smilkalų lazdeles į Europą atgabeno
britai iš Kinijos ar Indijos. Tačiau jiems pradžią galbūt davė šventieji
Vediniai Ugnies altoriai dhuni.

Dhuni nevartojama kam nors aukoti – asketai joje gaminasi maistą ir tepasi dhuni pelenais. Kai žmogus šventinamas į sanjasus, jis simboliškai sudeginamas dhuni ugnyje.



Dhuni
altorius - tai taisyklingos formos keturkampis, kuris, kaip teigia
tyrinėtojai, galėjo būti galinga smilkyklė, kurioje smilko sakralinio
medžio santalo šerdies gabalai, kušo žolė, kuri iki šiol smilksta
visuose Ugnies altoriuose, ir specialūs aromatinių augalų bei dervų
mišiniai, sukurti tam tikroms progoms ar metų laikams. Žmonės prie tų
altorių rinkdavosi giedoti mantrų, įkvėpdami kvapnių ir gydančių dūmų,
gerino savo sveikatą, valė organizmą, gražino odą, nes dauguma
aromatinių augalų ir jų substancijų pasižymi ypatingai geromis odą
valančiomis, gydančiomis, tonizuojančiomis, stangrinančiomis savybėmis.




Ilgainiui tie smilkalų mišinių kūgeliai imti lipdyti į dhūpas. Tai tradicinė smilkalų forma, kuri iki šiol tebenaudojama Indijoje.

Laikui bėgant dhūpų pasta buvo
modifikuota ir tam, kad supaprastinti jos naudojimą, imta lipdyti ant
bambuko lazdelių. Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje iš smilkalų pastos
imtos gaminti smilkalų lazdelės be medžio strypelio. Jas žmonės
šventyklose aukoja glėbeliais, atlikdami įprastinį aukojimo judesį.



Didžiausiuose budistiniuose centruose, tokiuose kaip Bodhaja ir Sarnatha, vienuoliai iki šiol degina dhūpas.



Smilkalai apsčiai aukojami ir muslimų dargose.

Ryšiai tarp Kinijos ir Indijos itin
sustiprėjo I m.e.a., tuo metu, kai budizmas ėmė energingai plisti
Tolimuosiuose Rytuose. Indų vienuoliai keliaudami į Tibetą ir toliau į
Kiniją gabenosi su savimi ir turtingą smilkalų paveldą, kuris buvo
neatsiejama ne tik dvasinių apeigų, bet ir Ajurvedos dalis. Kaip jau
minėjome, aromatinės substancijos gautos iš šaknų, dervų, medienų,
sėklų, lapų, žiedų ir t.t. buvo deginamos įvairiausiomis kompozicijomis
ir įvairiausiu metu – ne tik per religines šventes ir apeigas, bet ir
ginantis nuo įvairių ligų, ypač keičiantis metų laikams. Galima sakyti,
taip radosi tam tikra socialinė medicina, žmonės suvokė, kad kai kurios
gydančios medžiagos gali būti veiksmingos jas deginant. Taip pat tam
tikrais periodais (keičiantis metų laikams) buvo skatinama vienu metu
deginti pakankamai didelius kiekius aromatinių substancijų, tokiu būdu
išvengiant epidemijų arba jas sumažinant iki minimumo.

šitos žinios natūraliai perėjo į
Indijos budizmą ir buvo nugabentos į Tibetą ir Kiniją, kur, patyrusios
tam tikrus pokyčius, tapo sudėtine šių kultūrų dalimi. Tibetiečiai
išvystė labai sudėtingą ir rafinuotą medicinos sistemą, kurioje
smilkymas ir smilkalai vaidino pagrindinį vaidmenį. Smilkalų formulės,
kurias sukūrė Tibeto gydytojai, išliko per šimtmečius iki mūsų dienų ir
tebėra naudojamos gaminant specialius gydančius Tibeto, Nepalo, Korėjos
smilkalus. Gyvas religinis ir kultūrinis Tibeto, Indijos ir Kinijos
bendravimas suformavo itin subtilią ir sudėtingą smilkalų kultūrą.

Keris Hjuzas knygoje „Smilkalų
biblija“ aprašo tiesos ieškotoją, kuris nori pažinti Budhą ir savo
dvasinių ieškojimų kelyje sutinka daug dvasios mokytojų, kurių
kiekvienas jam atskleidžia kažkokią jo klausimo „Kas yra Budha?“ dalelę.
Galiausiai jis susitinka vienuolių Vyresnįjį, Utpalos žiedą, kuris yra
smilkalų mokytojas.

Mokytojas jam sako: „Gerasis žmogaus,
aš skiriu ir pažįstu miriadus smilkalų. Aš žinau visus jų maišymo ir
gaminimo metodus. Visas smilkalų rūšis: visus deginamuosius smilkalus,
visas kvapiąsias pastas, visus smilkalų miltelius. Aš žinau visas vietas
iš kurių atkeliauja karališki smilkalai. Dar daugiau, aš vis dar
siekiu suvokti ir pažinti dievų smilkalus, drakonų smilkalus, žmogiškus
ir nežmogiškus smilkalus – miriadus smilkalų.

Dar daugiau, aš skiriu ir pažįstu
smilkalus, gydančius miriadus ligų; smilkalus, sunaikinančius bet kokį
blogį; smilkalus, kuriančius laimę; smilkalus, didinančius kentėjimus.
Smilkalus, naikinančius kentėjimus; smilkalus, kurie lemia tarnavimą ir
prisirišimą prie to, kuris juos turi. Smilkalus, kurie lemia atstūmimą
ir norą kuo greičiau atsiskirti nuo to, kuris juos turi. Smilkalus,
kurie priverčia atsisakyti puikybės ir prisitaikymo; smilkalus, kurie
atsidavusiajam atveria visų Budhų išmintį; smilkalus, kurie paliudija
skirtingas dharmos duris; smilkalus, apie kurių naudojimą žinias
suteikia išminčiai.“

Daug vertingų tekstų apie smilkalus
buvo sukurta Kinijoje. Vienas iš seniausių šaltinių yra I m.e.a.
parašytas tekstas „Apie smilkalų maišymą Han rūmuose“ (Han Kung Hsiang
Fang). Itin vertingas yra Hsiang P‘u „Aromatų sąrašas“, kuriame kuo
detaliausiai aprašomos smilkalų sudėtinės dalys. Panašus veiklas yra
Hsiang Cheng „Smilkalų aprašymai“.

Pagal šiuos ir kitus išlikusius šaltinius minimi 258 Kinijos augalai, kurie buvo naudojami smilkalų gamybai.

Dažniausiai buvo naudojamos 25 žolės: Aquilaria agallocha (agarmedžiai), Santalum album (baltieji santalai), Rheum palmatum (plaštakiškieji rabarbarai), Lysimachia foenum-graecum, Lysimachia capillipes, Nardostachys chinensis (nardai), Aucklandia lappa (kostus šaknis), Glycyrrhiza uralensis (uralinės saldyšaknės), Aglaia odorata (kvapiosios aglajos), Syzygium aromaticum (gvazdikėliai) , Cinnamomum cassia (kasija arba cinamoniniai kamparmedžiai), Angelica dahurica (šventagaršvių šaknys), Umbilicaria esculenta (kerpių rūšis), Illicium verum (žvaigždiniai anyžiai), Periploca sepium (vaistinės savisukės), Foeniculum vulgare (paprastieji pankoliai), Ligusticum chuanxiong (kininių smikmykų šaknys), Kaempferia galangal (alpinijų šaknys), Alpinia officinarum (vaistinių alpinijų šaknys), Asarum heterotropoides (pipirlapės), Magnolia biondii (siauralapės magnolijos), Paeonia suffruticosa (peonijos), Ang elica sinensis (kininės šventagaršvės), Styrax benzoicum (melsvųjų stirakų (benzoino) derva) ir Liquidambar formosana (kvapieji dervamedžiai).

***
Smilkalų gamyboje dirba labai daug
žmonių, ypač moterų. Smilkalų gamyba toms moterims dažniausiai yra
pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Iš dalies, tai nesunkus darbas.
Moterys pasiima iš darbdavio medžiagas, nešasi jas namo, gamina
smilkalus ir darbdaviui gražina jau pagamintas lazdeles, už kurias gauna
atlygį, priklausomai nuo pagamintų smilkalų kilogramų kiekio.

Mums, smilkalų vartotojams, pirmiausiai iškyla smilkalų natūralumo klausimas. Visų rūšių smilkalai privalo būti natūralūs.

Gero natūralaus smilkalo dūmas ne
kenkia, ar teršia aplinką, o priešingai - ją taurina ir valo. Pastarąjį
dešimtmetį ypač daug tyrimų buvo atlikta nustatyti smilkalų žalai,
tačiau rezultatai buvo priešingi. Pasirodė, kad natūralūs kokybiški
smilkalai nedidina plaučių vėžio rizikos, o dažnai priešingai – ją
sumažina. Jų antidepresinis, nuotaiką gerinantis, harmonizuojantis ir
dvasią keliantis poveikis buvo įrodytas vienareikšmiškai.

Beje, dar visai neseniai pirmajai
pagalbai nuo astmos priepuolio veiksmingai buvo naudojami tam tikrų
žolių mišinio dūmai. Dūmas, kuris turi aromatinių molekulių, švelniai
aktyvina smegenų centrus ir leidžia maloniai atsipalaiduoti bei padidina
jautrumą aplinkai.

Tik nereikėtų savęs apgaudinėti.
Masinėje smilkalų gamyboje į pastą gausiai pridedama cheminių
aromatizatorių, stabilizatorių, o kartais smilkalų lazdelėse iš viso
nėra natūralių medžiagų, gal tik išskyrus anglies miltelius. Natūralūs
smilkalai net ir Indijoje yra brangūs.

Smilkalų klasifikacija

Smilkalai Indijoje kiekvienoje kalboje vadinami bent keletu bendrinių žodžių, hindi kalboje jie neretai vadinami agarbattī. Agarbattī reiškia
tiesiog kvapi lazdelė. Smilkalus kaip ir visas kitas kvapiąsias
substancijas suklasifikuoti yra labai sunku, o gal praktiškai ir
neįmanoma, todėl jų klasifikacijose yra nemažai painiavos.
Darosi sunku suklasifikuoti netgi kelias smilkalų rūšis, kurias turime Kvapų namuose, o ką jau kalbėti apie visus smilkalus.

Visi smilkalai, nepriklausomai, ar jie
užlipdyti ant medžio skalelės, ar sukočioti į lazdeles, ar suspausti į
vienokios ar kitokios formos kūgelį, vakarietiškose klasifikacijose
skirstomi į masalas ir anglies smilkalus.

Apie anglies smilkalus pasakysime tik
tiek, kad tai bekvapės lazdelės padarytos iš smulkintos anglies ir
medienos dulkių mišinio. Jos jau pagamintos primirkomos kvapiųjų
substancijų, dažniausiai sintetinių. Tai masinės produkcijos smilkalai,
jų lazdelės yra juodos spalvos arba nudažytos ryškiais pigmentais.

Įdomiausia yra pagrindinė smilkalų grupė, tai yra taip vadinamos masalos.

Masalų smilkalai

Masālā hindi kalboje vadinami prieskonių mišiniai. Agarbattī masālā
tai iš įvairių prieskonių pagamintos smilkalų lazdelės, kurios
pastaruoju metu yra populiarios ir pačioje Indijoje, ne tik už jos
ribų. Jas žmonės degina kasdieną namuose, šventyklose, biuruose, taip
pat ir per religines apeigas. Smilkalų masalos tradiciškai kildinamos
iš Misūrio ir Bangaloro apylinkių, tačiau šiuo metu jos gaminamos
visoje Indijoje.
Tikri masalų smilkalai maišomi ir gaminami iš kokybiškų medžiagų, kurios degdamos skleidžia norimą kvapą.

Masalų smilkalų lazdelių gamybai naudojama:

- labai smulkūs medžio anglies milteliai, praktiškai pudra;

- skysta džigato derva, kaip rišamoji kvapiųjų substancijų medžiaga;

- Ailanthus malbarica ir kitų giminingų augalų dervos, kurios dar vadinamos hālmaddi, dedamos dėl nepaprastai malonaus medžio kvapo ir kaip rišamoji medžiaga;

- santalo
ir kitų medienų pudra (dažniausiai distiliuota), kuri kartu su anglies
milteliais palaiko smilkalų kūgelio ar lazdelės degimą.

Tie visi produktai sumaišomi į minkštą
pastą. Natūraliuose tradiciniuose smilkaluose, kurie dabartinėje
Indijoje yra labai reti, nededama nieko daugiau, išskyrus kvapiąsias
augalines (kai kuriais atvejais ir gyvulines: ambrą, muskusą)
substancijas.

Pasta iškočiojama ir užlipdoma ant 8 – 10
colių ilgio bambuko skalelės. ši pasta prilimpa prie bambuko ir drėgna
lipni lazdelė apvoliojama santalo milteliuose (jeigu smilkalai yra
prabangiai natūralūs). Tada lazdelės padedamos išdžiūti. Išdžiūvusios
lazdelės supakuojamos į sviestinį popierių arba celofaną.

Masalų gamybai naudojamos sausos
medžiagos su trupučiu skystų dervų, todėl masalos stovėdamos atvirai per
ilgesnį laiką netenka kvapo subtilumų. Jas reikia laikyti sandariai
uždarytas, kaip prieskonius ar eterinius aliejus.

štai Kvapų namuose turime itin subtilią majmū’a/madžiumos masalą, kuri pagaminta iš hālmaddi dervos, santalo miltelių ir madžiumos itro (ataro).

Madžiumos ataras tai klasikiniai Indijos kvepalai. Literatūroje dažniausiai jie vadinami majmua. Jie kaip ir mitės
ataras dvelkia nenusakomu musonų aromatu. Madžiumos kvepalai
meistriškai sukomponuojami iš laukinių vetiverijų rūho, įvairių atarų –
kadambų, rožių, pandanų, mitės ir truputėlio pačiulių, ambrečių ir
nardų. šių subtilių ir rafinuotų kvepalų klampi ir tiršta substancija
maišoma su halmadžio derva ir santalo milteliais. Be abejo, tokius
prabangius smilkalus reikia laikyti sandariai uždarytus, kaip laikote
savo mylimus eterinius aliejus, itrus ar šiuolaikinius kvepalus.

Masalų smilkalai dalijami į kelis pogrupius:

- Pagrindinis masalų smilkalų pogrupis yra darbarai, (durbar sanskrito k. reiškia dvarą).
Tai smilkalai, kurių receptūros praktiškai nežinomos vakarų pasaulyje.
Jie pasižymi itin sudėtingu, neįprastu, rafinuotu kvapu. Darbarai
dega lėtai, skleisdami saldų, šiltą, prieskoningą aromatą. Jie
gaminami tiek iš sausų, tiek ir iš skystų substancijų, kurios suriša
smilkalus. Būdingas darbarų bruožas tas, kad jie niekada iki galo neišdžiūva ir paspaudus smilkalų lazdelė yra minkšta.

Kvapų namuose turime dviejų rūšių natūralius rankų darbo darbarus:

- jańgal/miško
kvapo masala – šių smilkalų išraiškingą ir ryškią kvapo puokštę sudaro
įvairių prieskonių (cinamono, kardamono, gvazdikėlių), santalo masalos
ir minkštos halmadžio (hālmaddi)dervos mišinys. Tai tradiciniai Indijos pietų smilkalai, lėtai degantys;

- çandana
/santalo masala – šių smilkalų ramus, iškilmingas kvapas susidaro
degant įvairių prieskonių, aromatinių medienų, taip pat ir santalo,
masalai. Tai tradiciniai Indijos pietų smilkalai, lėtai degantys;

Darbarams priskiriamas smilkalų pogrupis, kurio pavadinimas plačiai žinomas, tačiau tikrojo nagčampos smilkalų kvapo turbūt nedaug kam teko įkvėpti.

Tikrieji nagčampos smilkalai gaminami su Indijoje labai gerbiamo ir švento medžio, lot. mesua ferrea (liet. tikrojo gelžmedžio)
žiedais arba tų žiedų itru (ataru). Indijoje jis vadinamas „naga
keshar“, „naga champa“ arba „kobros šafrano“ medžiu. „Naga“ daugelyje
rytų kalbų reiškia gyvatę.

Budistinėje tradicijoje ateities Budha
arba Budha Maitrėja vaizduojamas su nageškaro arba nagčampos žiedais.
Budistų šventyklose aliejus lempelėms daromas su nagčampos medžio sėklų
aliejumi ir dažnai aukojami jo žiedai.

Nagčampos žiedų ataras arba jų
aliejinė ištrauka pasižymi ryškiomis priešgrybelinėmis,
antibakterinėmis, priešuždegiminėmis ir kraujavimą stabdančiomis
savybėmis. Ekstraktai iš šio augalo žiedų, sėklų, lapų ir žievės
ajurvedos medicinoje buvo naudojami nuo seniausių laikų ir tebenaudojami
šiandien. Nageškaro arba nagčampos medžiai auga pradedant pietiniais
Himalajų šlaitais ir baigiant šri Lanka bei Andamanų salomis.

Mezua arba gelžmedis yra vidutinio
aukščio medis, kuris garsėja nepaprastai kieta mediena ir įstabaus kvapo
žiedais. Žiedai plačiai naudojami itrų ir kvepalų gamybai. Patys
kvapniausi darbarų pogrupio smilkalai yra gaminami būtent su „nagčampos“ medžio žiedais.

Kvapų namuose turime vienos rūšies natūralią klasikinę nagčampą/nāgcampā. Ji pagaminta iš kvapnios minkštos halmadžio (hālmaddi)dervos, nagčampos (Mesua ferea) žiedų ataro ir įvairių dervų masalos.

Antras žymus smilkalų masalų pogrupis yra dhūpos.
Dhūpa yra seniausias Indijos smilkalų pavadinimas. Savo forma šie
smilkalai taip pat liudija archainę prigimtį - jie neturi bambuko
lazdelės. Daugelis dhūpų pasižymi stipriu kvapu ir smilkdamos skleidžia
nemažai dūmų. Indijoje turbūt labiausiai paplitusios gugulio, lobano
ir čandanos dhūpos. Gugulio dhūpos yra minkštos, lipnios, nulipdomos
prieš pat deginant iš didesnio minkštos dervos gabalo. Lobano dhūpos
dažniau būna padarytos ir išdžiovintos. Čandanos dhūpos taip pat būna
sausos ir turi didelį kiekį santalo miltelių.

Kvapų namai neslėpdami didžiuojasi nuostabaus kvapo tradicinėmis rankų darbo çandana/santalo dhūpomis,
pagamintomis iš Misūrio aukščiausios kokybės čandano, baltojo santalo,
miltelių. Misūrio santalas pripažįstamas kvapniausiu ir
kokybiškiausiu santalu pasaulyje. Tačiau tai labai tausotinas santalas,
nes nepaisant nuolatinio atsodinimo, jo ištekliai palengva mažėja.
Todėl čandanos dhūpą gal vertėtų užsidegti tik kokia nors ypatinga
proga.

Negalėdama atsispirti santalo kvapo
gelmei, kartais užsidegu čandanos dhūpą, kupančią baltuoju nebūties
kvapu. Ir kiekvieną kartą prisimenu kokių vertybių žmogui suteikia
gamta. Ir kaip žmogus jų nesugeba įvertinti arba savo neprotinga veikla
jas tiesiog sunaikina...

Tradicijų mėgėjams galime pasiūlyti ypatingų sāmbrāni dhupų, pagamintų iš lobano (lobān), minkštos pluoštinių bosvelijų (indiško frankincenso/Boswellia serrata) dervos, ir medžio anglies miltelių masalos. Tai stipriai kvepiantys tradiciniai Indijos smilkalai.

Tamilai šią dervą vadina sambrani, sanskrite ji vadinama guggul. Gugulių yra kelios rūšys - commiphora mukul gugul, salai gugul ir t.t. Tos dervos gaunamos iš to paties medžio, kuris botaniškai vadinamas Boswellia serrata arba pluoštinė bosvelija,
žievės. Tačiau gamtoje net ir tų pačių pluoštinių bosvelijų dervos
kvapas labai skiriasi, priklausomai ar derva buvo rinkta pavasarį, ar
rudenį. O jei medžiai auga labiau į šiaurę ar į pietus, aukščiau ar
žemiau, tai taip pat labai įtakoja dervos kvapą ir savybes. Ajurvedoje
ši derva laikoma nepamainomu vaistu nuo artritų ir uždegimų. Moterys
šią dervą smilko džiovindamos plaukus, kad jie įgautų blizgesio ir, be
abejo, nuostabiai kvepėtų.


Vienos gaidos smilkalai

Rūšiuodamos Kvapų namuose turimus smilkalus, išskyrėme dar vieną jų grupę ir pavadinome ją vienos gaidos smilkalais.šie
smilkalai gaminami labai panašiai kaip ir masalos, tačiau šių smilkalų
receptūrose kvapiųjų ir skystų substancijų rūšių paprastai būna nedaug
– viena pagrindinė kvapioji substancija ir viena rišamoji, arba
kvapioji ir rišamoji yra viena ir ta pati substancija. Tai itin
švelnaus kvapo smilkalai, paprastai plonos, kietos lazdelės arba
agarbatės.




Kvapų namų natūralūs vienos gaidos smilkalai:





- çandana/santalo
agarbatės (santalo smilkalų lazdelės) – pagamintos iš Misūrio
aukščiausios kokybės čandanos, baltųjų santalų miltelių, surišančios
dervos ir nedidelio kiekio rožių žiedlapių. Nuostabaus kvapo tikri
santalo smilkalai.

- svarņa/auksinės agarbatės – pagrindinė jų substancija yra raudonųjų santalų milteliai, sumaišyti su hālmaddi derva, todėl jie yra prabangaus medienos kvapo.

- nagarmothā/nagarmočių agarbatės. Nagarmočių smilkalai gaminami tik iš nagarmočių šaknų (Cyperus scariosus)
miltelių, sumaišytų su įvairiais augaliniais aliejais (sezamų,
kokosų). Itin švelnaus kvapo smilkalai, labiau kuriantys lengvą,
elegantišką erdvę, nei skleidžiantys kvapą.

- lobān/frankincenso agarbatės pagamintos iš pluoštinio frankincenso dervos, pluoštinių bosvelijų (Boswellia serata)
medienos ir trupučio rožių žiedlapių. Jos apvoliotos frankincenso
dervos milteliais ir skleidžia nepaprastai subtilų frankincenso ir vos
juntamą rožių aromatą.


laimė,
2009 – 2010,

Delis – Haridvaras – Vilnius


Nuotr. iš kelionės po Indiją 2009 m. rudenį ir žiemą.


info iš : http://aromata.lt/kvapai/lt/straipsniai/apie-kvapu-pasauli/naturalus-ranku-darbo-klasikiniai-indijos-smilkalai-ir-truputis-ziniu-apie-juos
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Faira's wolfyy
Sanitaras
Sanitaras
avatar

Pranešimų skaičius : 262
Join date : 2011-08-24
Age : 19
Miestas : Koks kam skirtumas? A?

RašytiTemos pavadinimas: Re: Natūralūs rankų darbo klasikiniai Indijos smilkalai ir truputis žinių apie juos   Kv. 26 07 2012 - 11:24

Smilkalai – kvapiosios gamtinės medžiagos, kurios smilkdamos skleidžia aromatą. Smilkalai naudojami daugelyje religinių apeigų, taip pat medicininiais, estetiniais tikslais.






Bosvelijos smilkalai




Smilkalams naudojomos medžiagos:

Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
 
Natūralūs rankų darbo klasikiniai Indijos smilkalai ir truputis žinių apie juos
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Vilkų Irštva :: Laisvalaikis :: Smilkalai-
Pereiti į: