Vilkų Irštva
Prisijunk arba registruokis, visada tavęs laukiame.
Į mūsų šeimyną būsi priimtas ir tu Wink)



 
rodiklisPortalCalendarDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti
Hey! Vilkai !!! Jums kiekvienam sukurtas dienorastis! Laukiu daugiau pasiulymu !

Share | 
 

 AR VILKAS LIKS GYVAS TIK PRISIMINIMUOSE?

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
Admin
Admin
Admin
avatar

Pranešimų skaičius : 379
Join date : 2011-08-14
Age : 19

RašytiTemos pavadinimas: AR VILKAS LIKS GYVAS TIK PRISIMINIMUOSE?   Kv. 18 08 2011 - 15:23

AR VILKAS LIKS GYVAS TIK PRISIMINIMUOSE?

Kai užsimeni kam nors apie vilką, visokių nuomonių tenka išgirsti. Ūkininkas pradės jį keikti, jam pritars medžiotojas, miestietis tik gūžčios pečiais, o koks nors gamtininkas vadins vilką tauriausiu miško žvėrimi, bet neišdrįs parodyti savo širdgėlos ir pasikuklins garsiai išreikšti savo nuomonę.. Tad nenuostabu, kad vilkas šiuo metu gyvena ne pačias geriausias dienas.

Kodėl mes nekenčiame vilko?

Galbūt neapykanta šiam žvėriui kyla dėl jo plėšrumo? Galbūt tįsta kam nors seilės dėl vilko kąsnio? O gal mumyse atgimė gailestingumas ir mes baisimės, kai televizija rodo vilkų pjaunamas nekaltas stirnas ir šernus? Bet ar žavingiau atrodo skerdikas, pjaunantis veršiuką, atrodo, irgi dar niekam neprasikaltusį. Kur dingsta mūsų gailestingumas, kai šveičiame to paties veršiuko kepsnį? Būkim atviri, mes labiau gailimės savęs nei ko nors kito. Taigi, apie gailestingumą jau pakaks. Dabar apie baimę, kuri taip pat yra dažnas argumentas, nuteikiantis mus prieš vilką. Baimė vilkui mums yra skiepijama nuo vaikystės. Tam dažnai tarnauja ir tautosaka. Tai vienas iš nedaugelio atvejų mūsų gyvenime, kada mes linkę tikėti pasakomis. Gal dėl to kalta pati Lietuvos gamta, kuri, berods, yra tokia skurdi, kad ne kaip tegali nuskriausti joje apsilankiusį žmogų? Ne, vis dėl to kaltas pats žmogus, perduodamas iš lūpų į lūpas galybę prasimanymų, intriguojančių savo keistumu, žiaurumu ir klastingumu. Mūsų pasąmonėje jau seniai yra susiformavęs archetipas, kuris jei ir neatvirai, tai bent širdies gilumoje nuteikia mus prieš vilką. Mes labai menkai pažįstame šį žvėrį, o ko nepažįstame - to bijome, ko bijome - to nekenčiame.

Miškininkas privalo žudyti

Sakoma, kad kareivis be šautuvo - ne karys. O miškas be vilko? Labanoro giria be vilko? Galbūt, tai vienas pirmųjų signalų, kuris te priverčia susimąstyti ne tik mūsų šaltą ir savanaudišką visuomenę, bet ir pačius medžiotojus - ne mažiau šaltus ir ne mažiau savanaudiškus. Negaliu pamiršti vieno medžiotojo ir Lietuvos žemės ūkio universiteto dėstytojo žodžių: “Kiekvienas miškininkas privalo būti medžiotoju”. Jeigu tai tiesa, tai aš esu be galo nusivylęs. Ne tarp tokių miškininkų užaugau. Man ši frazė skamba kaip: “kiekvienas miškininkas privalo būti galvažudys”.

“Pasiilgau ir aš vilkų. Iš tikrųjų, pasilgau”

Į klausimą, kodėl Labanoro girioje nebeliko vilkų, man dažnai atsako šitaip: ”Pušynuose vilkui ne vieta, čia jis lengviau pastebimas, sunkiau susirasti ramią irštvą palikuonims”. Čia tuoj jums paprieštaraus vidugirio kaimelio senbūvis. Pokaryje Labanoro giria nebuvo toks ištisas miškų masyvas kaip dabar. Daugelyje vietų, kur dabar auga 40-60 metų jaunuolynai, anksčiau plytėjo šimtai hektarų dirbamos žemės ir ganyklų. Dabartiniuose kaimuose, kur tebegyvena po 15-20 žmonių, anksčiau savo ūkeliuose triūsdavo šimtai šeimų. Keista, tačiau vietos tuomet užteko ir vilkui ir žmogui. Nemėgo tuo metu labanoriškiai tokių kaimynų, tačiau jeigu jie nors truputį nutuoktų, kad juos ištiks dabartinis likimas, be abejonės, kur kas labiau būtų juos gerbę. Jei netikite manimi, tuo jus gali įtikinti vietinio Labanoro girios senbuvio žodžiai:”Pasiilgau ir aš vilkų. Iš tikrųjų, pasilgau”. Nebuvo ir tokios baimės vilkams, kadangi kaimiečiai ir vilkai nuolat turėjo dalintis vienais namais - mišku. Tai patvirtina ir ponios Stanislavos iš Antaviešės kaimo pasakojimas.

Kaip karvė vilką nuvijo
Nuo septynerių metų teko piemenauti. Karvių ganymas buvo ne tiek varginantis, kiek kankinantis, ypač šaltą rudenį. Tiesiog seki joms visoms iš paskos, kuri nors padaro “blyną”, pasišildai jame sušalusias basas kojas ir bėgi toliau. Blogiau, kai nuo šalčio ir šiurkčios ražienos pėdos suskeldėja ir pradeda kraujuoti. Tuomet jau nepasišildysi karvės “blyne”. Buvo mano bandoje aštuonios karvės ir vienas mažas veršiukas. Netrukus iš miško išlindo vilkas. Karvės nieko nelaukdamos apstojo veršiuką ratu ir atstatė vilkui savo ragus , aiškiai duodamos plėšrūnui suprasti, kad jis atėjo čia veltui. Aš pradėjau šaukti:”Tiū, tiū…”, bet negi vilkas išsigąs kažkokios septynmetės mergičkos? Jis tik paėjėjo keletą žingsnių toliau ir vėl atsitupė. Tikėjosi dar vis kažko sulaukti. Laimei, turėjau vieną labai drąsią karvutę. Pasiunčiau ją, toji tą vilką nusivijo ir tik po gero pusvalandžio sugrįžo.
Vilko garbė
Apie vilko išmintį prirašyta daug knygų, tačiau ir paprasto kaimiečio pasakojimai, iš piršto neišlaužti ir nė kiek nepagražinti, yra nemažiau intriguojantys nei, pavyzdžiui, tokie apsakymai kaip “Lobas - vilkų karalius”. Štai Mozūriškės kaime gyvena toks ponas Lionginas. Medžiotoju niekad nebuvo, keletą kartų varovavo, tačiau dažnai ieškodavo ir galabydavo mažus vilkiukus. Juk už tai dar ir premijas mokėdavo! Ir štai jis, kartą bekeliaudamas mišku, užsimanė atlikti vadinamuosius “gamtos reikalus”. Apsidairė, atsitupė po eglele, tačiau čia lyg iš žemės prieš pat nosį išdygo vilkas. Lionginas nė svajot nesvajojo, kad jį priešas gali užtikti tokioje pozoje. Prasidėjo ilgas žvilgsnių pašnekesys. “Už visą vilkams suteiktą skausmą, tuomet turėjau mirti, tačiau to neįvyko. Pasigailėjo, tiesiog viena protinga būtybė priminė kitai, kas yra laukinė garbė ir kas yra tikrasis miško šeimininkas”, - prisimena Lionginas. Neklausiau, kuo pasibaigė tie “gamtos reikalai”, tačiau nuo to laiko Lionginas apsiribojo tik ragų ieškojimu.
Paskutinių vilkų mirtis
Arba štai kitas nuotykis, kurį papasakojo man tas pats Lionginas. Važiavo jis kartą dviračiu namo ir ant Lakajos tiltelio pamatė vilką. Stovi ir nejuda. Tik žvilgsnis duoda suprasti, kad jis dvejoja: atvažiuoja priešas ar gardus kasnelis. Bet vis dėlto savisaugos jausmas nugalėjo ir vilkas tik per keliolika žingsnių žmogui priartėjus, pasitraukė iš kelio.Toks atvejis nėra vienintelis. Dažnai vilkai mėgdavo tiesiog sekioti žmogui iš paskos, tačiau tik per didelį atstumą ir slapukaudami. Januliškio girininkas labai stebėdavosi, kuomet žiemą grįždamas tuo pačiu taku į namus rasdavo ir vilko pėdsakus. Niekada nepuldavo žmogaus vilkas. Tik stebindavo jo abejingas žvilgsnis, lyg primenantis, kas yra tikrasis miško šeimininkas. Dar mano a.a. tėvas Vytautas daug kartų man yra pasakojęs, kaip 1977 metais dar nesutemus, kelią jam perbėgo 7 vilkai. Iki 1990 metų, nors medžioklė ir buvo suintensyvėjusi, vilkai dar vis dažnai apsireikšdavo kaime, lyg keršydami, stengdavosi papjauti kuo daugiau avių. Nuo 1994 metų šiose apylinkėse nebuvo sumedžiotas nė vienas vilkas, nebuvo matyti net pėdsakų.1999 metais buvo sumedžiotas vienas vilkas. Ir pagaliau šių metų vasario mėnesį Pasiaurių girininkas K. Trajanas užtiko trejetą vilkų, iš kurių porelę nušovė iš karto, o trečiąjį (paskutinįjį) nupylė jo bičiulis bankininkas Ilakauskas. Tuo mano pasakojimas apie vilkus ir pasibaigia, nes kaip bebūtų gaila, jau nebeliko ką ir pridurti. Nesinori likti nuošalyje, tačiau ir pagelbėti beveik ištisus metus medžiojamam vilkui ne ką ir begali.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą http://wolfden.forumlt.com
 
AR VILKAS LIKS GYVAS TIK PRISIMINIMUOSE?
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Vilkų Irštva :: Žinynas :: Apie vilkus-
Pereiti į: